Lituania: NEATSAKINGAS ELGESYS GALI PRAŽUDYTI BULVININKYSTĘ

Nepaisyti reikalavimų negalima

Pastaraisiais metais mūsų šalyje per metus nustatoma vidutiniškai apie 20 bulvių žiedinio puvinio židinių, ir jų nemažėja. Pavyzdžiui, ištyrus Lietuvoje 2013 m. bulvių derlių, buvo nustatyta 12 žiedinio puvinio židinių, 2014 m. jų skaičius išaugo iki 21, 2015 m. nustatyta 15, o šiemet iki gruodžio 8-osios – 9 bulvių žiedinio puvinio židiniai.

Viena iš priežasčių, padedančių plisti šiai per užkrėstus bulvių gumbus platinamai pavojingai ligai ir trukdančių sumažinti jos židinių skaičių, yra bulvių augintojų elgesys.

„Nors bauda už bulvių žiedinio puvinio židinio sunaikinimo reikalavimų nesilaikymą yra nedidelė, negalime pamiršti, kad ne ji svarbiausia. Nepaisydami šių reikalavimų – ūkiuose, kuriuose buvo nustatyta žiedinio puvinio židinių, sodindami nesertifikuotą sėklą, neatlikdami kitų privalomų darbų (technikos, rūšiavimo įrangos ir gamybinių patalpų valymo bei dezinfekcijos), – patys padedame netramdomai plisti ligai, o plačiai išplitusio bulvių žiedinio puvinio padariniai gali būti labai liūdni visos šalies bulvių augintojams“, – sakė Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Augalininkystės tarnyba) direktorius Sergejus Fedotovas. Jis priminė, kad sergantys augalai užaugins gerokai mažiau gumbų, todėl derlius gali sumažėti iki 70 proc., nes ligos apnikti augalai prasčiau auga, neretai nuvysta ir žūva, todėl pasėlis išretėja.

Deja, dėl neatsakingo dalies ūkininkų požiūrio į šią ligą, didelę ekonominę žalą gali patirti ir tie Lietuvos bulvių augintojai, kurie laikosi nustatytų fitosanitarijos reikalavimų ir tiekia vidaus rinkai ar eksportuoja į kitas šalis sveiką produkciją. Jei kita valstybė nustatytų, kad sergančių bulvių buvo įvežta iš Lietuvos, mūsų šalies bulvių augintojams užsivertų ne tik tos valstybės, bet ir kitų šalių rinkos.

Žiema nesunaikina

Išnaikinti bulvių žiedinio puvinio sukėlėjus – bakterijas Clavibacter michiganensis subsp. Sepedonicus – sudėtinga, nes jie sugeba išgyventi ir nepalankiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, ant sausų paviršių (žemės ūkio technikos, sandėlių sienų ir grindų, medinių konteinerių, didmaišių ir kitų pakuočių) bakterijos gali išgyventi 2 metus ir ilgiau, o Olandijoje atlikti tyrimai parodė, kad jų gyvybingumo nesumažina net žema aplinkos temperatūra (minus 30 laipsnių ir žemesnė). Priešingai, kuo žemesnė temperatūra, tuo ilgiau bakterijos išlieka gyvybingos. Be to, ligos sukėlėjai gali išgyventi ir po derliaus nuėmimo dirvoje likusiose bulvėse.

Taigi nereikia stebėtis, kad, siekdamos apsaugoti rinką nuo užkrėstos produkcijos ir  sumažinti didelę žalą bulvėms darančios ligos plitimo pavojų, ES ir kitos šalys laikosi griežtų tarptautiniu mastu pripažintų bulvių auginimo ir tiekimo rinkai standartų, o bulvių, kurios ypač gausiai vartojamos maistui visame pasaulyje, augintojams, tiekėjams ir importuotojams keliami labai griežti reikalavimai. Kadangi pagrindinis kovos su šia liga būdas yra griežta augalų sveikatingumo kontrolė gamybos, sandėliavimo, paruošimo prekybai metu, visoje ES galioja reikalavimai – taikyti efektyvias fitosanitarijos priemones naikinant nustatytus bulvių žiedinio puvinio židinius.

Intensyvi bulvių žiedinio puvinio fitosanitarinė kontrolė jau beveik du dešimtmečius vykdoma ir Lietuvoje. Aptikę ligos židinį Augalininkystės tarnybos specialistai augintojus įpareigoja taikyti teisės aktuose nustatytas fitosanitarijos priemones: užkrėstuose laukuose mažiausiai trejus metus draudžiama auginti bulves; kituose laukuose galima sodinti tik sertifikuotų sėklinių bulvių gumbus, o visas bulvių derlius, prieš tiekiant jį rinkai, turi būti patikrintas, ar jame nėra bulvių žiedinį puvinį sukeliančių bakterijų.

Jei užkratas mūsų šalyje išplistų, bulves importuojančios valstybės Lietuvai galėtų pradėti taikyti papildomus apribojimus. Tokie apribojimai šiuo metu taikomi Lenkijai: iš šios šalies išvežamos bulvės tikrinamos kelis kartus intensyviau – atliekami papildomi laboratoriniai tyrimai, itin atidžiai tikrinami dokumentai, patvirtinantys įvežtų bulvių sveikatingumo būklę.

Plinta mažuose ūkiuose

Plisti šiai ligai iš dalies padeda ir patys bulvių augintojai, jei daugelį metų sodina savo išaugintas, bet nepatikrintas, ar jos neužkrėstos kenksmingaisiais organizmais, bulves, arba įsigyja ir sodina neaiškios kilmės sėklą, o prieš naudodami savo ūkyje nuomojamą žemės ūkio techniką jos neišvalo ir nedezinfekuoja.

Tai patvirtina ir Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė. Augalininkystės tarnyboje vykusiame pasitarime dalyvavusios asociacijos vadovės teigimu, neatsakingai besielgiančiųjų yra ir tarp didžiųjų, ir tarp smulkiųjų bulvių augintojų. Anot jos, dalis augintojų iš įpročio ar stengdamiesi sutaupyti neperka brangesnės sertifikuotos bulvių sėklos, kai kurie senu įpratimu dar pjausto sodinamas bulves, pigiau įsigyja naudotų pakuočių (didmaišių), bet nepasirūpina jų išdezinfekuoti, todėl užkratas gali būti platinamas ir su jomis.

Vis dėlto didžiausias pavojus „pasigauti“ ligą tyko smulkiųjų bulvių augintojų, kurie metų metus sodina pačių užsiaugintas bulves, nepasirūpina dezinfekcija, nepaiso kitų prevencijos priemonių. Augalininkystės tarnybos duomenimis, kasmet apie 70 proc. visų nustatytų židinių aptinkama ūkiuose, kuriuose bulvių pasėliai užima mažiau negu 5 ha.

„Išanalizavę pastarųjų trejų metų duomenis, pamatėme akivaizdžią tendenciją: sodinant savo ūkyje išaugintas ar iš kitų įsigytas nesertifikuotas bulves, didėja tikimybė, jog jų derliuje bus aptikta bulvių žiedinio puvinio sukėlėjų. Net 80 proc. šios ligos atvejų buvo nustatyta ūkiuose, kuriuose buvo pasodinta būtent tokia bulvių sėkla. Likusieji židiniai nustatyti pakartotinai tuose bulvių augintojų ūkiuose, kuriuose dar nebuvo pasibaigęs kenksmingojo organizmo židinio naikinimo laikotarpis“, – pasakojo Augalininkystės tarnybos direktorius S. Fedotovas.

Bendra kova

Šiais metais pradėjus vykdyti iš dalies ES finansuojamą kenksmingųjų organizmų stebėsenos programą, per 11 mėnesių Augalininkystės tarnybos Fitosanitarinių tyrimų laboratorijai buvo pateikta 22 proc. daugiau mėginių nei pernai per tą patį laikotarpį. Ištyrus dalį mėginių nustatyta, kad bakterija Clavibacter michiganensis subsp. Sepedonicus užkrėsta apie 1,7 proc. mėginių. Tai nėra daug, bet pagrindo nerimauti vis dėlto yra: pernai per tą patį laikotarpį ši bakterija buvo nustatyta 15-oje mėginių, o šiemet ji aptikta jau 18-oje mėginių, kurių tyrimai tęsiami.

Augalininkystės tarnybos direktorius S. Fedotovas.

Augalininkystės tarnybos direktorius S. Fedotovas.

Kadangi bulvių žiedinis puvinys – liga, su kuria negalima juokauti, o jos plitimą galima suvaldyti tik nustačius ankstyvos stadijos užkratą, fitosanitarijos specialistai bulvių augintojų ūkius tikrina itin atidžiai.

„Pasaulyje nėra šiai bakterijai atsparių bulvių veislių, todėl ir nustatytos griežtos fitosanitarinės kontrolės priemonės, stabdančios užkrato plitimą. Bet vien jų nepakanka. Labai daug priklauso nuo pačių  žemdirbių: jei stengdamiesi sutaupyti vieną kitą eurą jie patys nesiims priemonių, kad liga Lietuvoje neplistų, gali susiklostyti panaši situacija kaip dėl kiaulių maro. Mažiausia blogybė, kuri gali nutikti, jei numosime ranka į griežtus reikalavimus, – prarasime dalį derliaus ir pajamų. Svarbiausia, kad lietuviškos bulvės, kurios dabar vertinamos dėl savo kokybės, taps nepatraukli prekė ES ir kitų šalių rinkoms, o jas auginantiems žemdirbiams teks ieškotis alternatyvių veiklos sričių“, – teigė S.Fedotovas.

Bulvių žiedinis puvinys – liga, pažeidžianti gumbus

Jei pasodinsime užkrėstą sėklą, ji paprasčiausiai supus, o jei keras ir išaugs, jis užaugins puvinio pažeistas bulves. Ši bulvių liga nekenksminga žmonių sveikatai. Jei bakterijų bulvėje dar nedaug, galima apskritai nepastebėti jos požymių (iš išorės bulvės gali atrodyti sveikos, o jų skonis nepasikeičia). Jei bulvė smarkiai užkrėsta bakterijomis, į ją anksčiau ar vėliau pateks kitų mikroorganizmų, kurie sukels puvimą. Jei švelniai paspausime dėl ligos pūvančią bulvę, iš jos ištrykš kreminės spalvos grūdėta masė. Suprantama, pirkėjas tai pastebės ir nepirks nekokybiškos produkcijos.

Užkrėstas bulves ir jų atliekas reikia užkasti 0,7–1 m gylyje, taip pat galima perdirbti įmonėse, kurios taikop atitinkamą atliekų apdorojimo technologiją. Termiškai apdorotas užkrėstas bulves galima sušerti gyvuliams. Tačiau visa tai – papildomos išlaidos ir nuostoliai bulvių augintojams. Todėl vienas iš svarbiausių bulvių žiedinio puvinio židinių naikinimo tikslų – užkirsti kelią nevaldomam ligos plitimui, kad ji neužkrėstų visų bulvių pasėlių, kai užauginti bulvių maistui būtų nebeįmanoma.

Mažina riziką

Viena iš priemonių, padedančių gerokai sumažinti pavojų, kad bulvės bus užkrėstos žiediniu puviniu, o užkratas neplis, – sodinti sertifikuotas sėklines bulves. Visų parduodamų sertifikuotų sėklinių bulvių pakuotės ženklinamos etiketėmis-augalo pasais, kurie patvirtina, kad bulvių gumbai atitinka augalų sveikatingumo ir kokybės standartus. Jei jų nėra, vadinasi, šios bulvės nebuvo tikrintos bei sertifikuotos.

Jei nėra galimybių kasmet sodinti sertifikuotas sėklines bulves, naujų gumbų reikėtų įsigyti bent kas trejus metus, o iki bulvių sėklos atnaujinimo naudoti tik savo ūkyje užaugintų bulvių sėklą.

Siekiant, kad bulvių žiedinis puvinys neplistų, rekomenduojama kasmet profilaktiškai išvalyti ir išdezinfekuoti žemės ūkio techniką, rūšiavimo ir pakavimo įrangą, sandėlius ir pakuotes naudojant tam skirtus registruotus produktus. Taip pat rekomenduojama neteikti bulvių pakavimo paslaugų, bulvių sodinimo ir derliaus nuėmimo techniką naudoti tik savo ūkyje, o jei ši technika nuomojama kitiems augintojams ar skolinamasi iš jų, prieš ir po naudojimo įrenginius būtina kruopščiai nuplauti ir dezinfekuoti.

Nepatariama pjaustyti sodinti skirtų bulvių gumbų. Sodinant bulves reikėtų taikyti sėjomainą ir tame pačiame lauke sodinti jas ne anksčiau kaip po trejų metų. Taip pat labai svarbu, kad rūšiuojant bulves susidarančių atliekų nepatektų į dirbamus laukus.