Lituania: Bulvių istorija: nuo draudimų iki grasinimų

Bul­vių šian­dien pa­sau­lis ži­no apie 4 000 rū­šių. Pie­tų Ame­ri­ko­je, da­bar­ti­nė­je Pe­ru te­ri­to­ri­jo­je, šiuos šak­nia­vai­sius gen­tys au­gi­no dar pieš mū­sų erą. In­kų ci­vi­li­za­ci­ja jų ra­ga­vo net apie 200 veis­lių. Eu­ro­po­je il­gai į šį au­ga­lą žiū­rė­ta skep­tiš­kai. Iš pra­džių jis lai­ky­tas nuo­din­gu – kaip po­mi­do­rai bei bak­la­ža­nai, bet il­gai­niui ne­tgi bu­vo pri­skir­tos prie af­ro­di­zia­kų.

Neau­gin­si – nu­pjaus no­sį

Ang­lai su bul­vė­mis (ir ta­ba­ku) su­si­pa­ži­no 16 a. se­ro Vol­te­rio Re­lio dė­ka. Šis po­nas bu­vo vie­nas pir­mų­jų Šiau­rės Ame­ri­kos ko­lo­ni­za­to­rių ir Elž­bie­tos I fa­vo­ri­tas (ži­no­ma le­gen­da by­lo­ja, kad jis, no­rė­da­mas at­kreip­ti ka­ra­lie­nės dė­me­sį, pa­tie­sė į telk­šo­ju­sią ba­lą sa­vo ap­siaus­tą, kad Jos Di­de­ny­bė ne­suš­lap­tų ko­jų).

Nors bul­vės Eu­ro­po­je bu­vo ži­no­mos nuo 16 am­žiaus, žmo­nės iš pra­džių jas val­gė tik Ai­ri­jo­je. Ki­to­se ša­ly­se jų ar­ba vi­sai neau­gi­no, ar­ba au­gi­no tik pa­ša­rui.

Pir­mie­ji bul­ves žmo­nių mais­tui au­gin­ti pra­dė­jo vo­kie­čiai. 1651 me­tais Prū­si­jos her­co­gas, Šven­to­sios Ro­mos im­pe­ri­jos kur­fiurs­tas, Bran­den­bur­go markg­ra­fas Fryd­ri­chas Fil­hel­mas tai pa­skel­bė na­cio­na­li­ne pa­rei­ga.

18 am­žiu­je Prū­si­jos ka­ra­lys­tė­je, va­di­na­si, ir Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je, bu­vo im­ta­si prie­mo­nių pri­vers­ti vals­tie­čius so­din­ti bul­ves pri­va­lo­ma tvar­ka. Prū­si­jos ka­ra­lius Fryd­ri­chas II, su­si­rū­pi­nęs ša­lies ūkio rei­ka­lais, su­ma­nė ūkiuo­se da­lin­ti bul­vių sėk­las kar­tu su inst­ruk­ci­ja, kaip jas au­gin­ti. Bri­tų vir­tu­vės meist­ras ir 22 ku­li­na­ri­nių kny­gų au­to­rius Po­las Gei­le­ris kny­go­je „Bul­vių aist­ra“ ("A Pas­sion for Po­ta­toes") ra­šo, kad ka­ra­liui te­ko im­tis griež­tų prie­mo­nių: ne­pak­lu­su­siems au­gin­ti neįp­ras­tus šak­nia­vai­sius bu­vo gra­si­na­ma nu­pjau­ti no­sį.

Bul­ves drau­dė įsta­ty­mu

18 am­žiu­je Pran­cū­zi­jo­je bul­ves iš­po­pu­lia­ri­no gy­dy­to­jas Ogius­tas Par­mant­jė, tas pa­ts, ku­ris įgy­ven­di­no pir­mą­ją is­to­ri­jo­je skie­pi­ji­mo nuo rau­pų kam­pa­ni­ją. Sep­ty­ne­rių me­tų ka­ro me­tu jam te­ko dirb­ti gy­dy­to­ju pran­cū­zų ka­riuo­me­nė­je. Pa­te­kęs prū­sų ne­lais­vėn, jis ke­le­tą me­tų bu­vo mai­tin­tas vien bul­vė­mis, nors jo ša­ly­je jo­mis šė­rė tik kiau­les ir Pran­cū­zi­jos par­la­men­tas bu­vo už­drau­dęs au­gin­ti bul­ves rem­da­ma­sis tuo, kad jos su­ke­lia dau­gy­bę li­gų, įskai­tant rau­pus. Kai Par­mant­jė sa­vo kai­liu įsi­ti­ki­no, kad ši dar­žo­vė svei­ka­tai ne­ken­kia, yra mais­tin­ga ir ne­tgi ska­ni, grį­žęs į Pa­ry­žių jis pa­si­sten­gė, kad bul­vės įsta­ty­mų lei­dė­jų bū­tų rea­bi­li­tuo­tos ir pa­skelb­tos val­go­mo­mis.

Ku­rias vir­ti, ku­rias kep­ti?

Da­bar Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me au­ga­lų veis­lių są­ra­še yra apie 70 val­go­mų­jų bul­vių veis­lių. Vi­sas jas (su ke­le­tu išim­čių) bū­tų ga­li­ma skir­ti į dvi pa­grin­di­nes gru­pes: la­biau ar­ba ma­žiau mil­tin­gas.

Mil­tin­go­sios pri­klau­so toms veis­lėms, ku­rios tu­ri daug krak­mo­lo ir ma­žai drėg­mės. Iš to­kių bul­vių ge­riau­siai grūs­ti ko­šę ar­ba jas kep­ti. Šiaip iš­vir­tos mil­tin­gos bul­vės su­kris. Jas rei­kė­tų vir­ti de­dant į šal­tą van­de­nį. Tin­ka ce­pe­li­nams.

„Gra­žiau­siai“ iš­ver­da va­di­na­mo­sios „vaš­ki­nės“ teks­tū­ros bul­vės: jos tu­ri ma­žiau krak­mo­lo ir dau­giau drėg­mės, to­dėl iš­lai­ko for­mą. Dau­ge­lis anks­ty­vų­jų veis­lių pri­klau­so „vaš­ki­nėms“. Jas ge­riau dė­ti ne į šal­tą, o į ver­dan­tį, kiek pa­sū­dy­tą, van­de­nį.

Vė­ly­vo­sios, ru­de­ni­nės, bul­vės yra mil­tin­ges­nės, tu­ri su­kau­pu­sios dau­giau krak­mo­lo.

Pa­gal spal­vą: vir­ti ge­riau­siai bal­tas ir vio­le­ti­nes, kep­ti, skru­din­ti – gel­to­nas, rau­do­nas, vio­le­ti­nes.

Bul­ves rei­kia lai­ky­ti tam­sio­je, vė­sio­je, ge­rai vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je. Pa­ža­lia­vu­sių ruoš­ti mais­tui ne­pa­ta­ria­ma.

Bul­vių py­ra­gas su mo­ca­re­la ir sa­lia­miu

Jums rei­kės: 600 g di­de­lių „vaš­ki­nių“ bul­vių, 12 la­pų be­mie­lės sluoks­niuo­tos teš­los, 50 g svies­to (tir­pin­to), 2 šaukš­tų stam­biai ka­po­tų pet­ra­žo­lių, 100 g su­smul­kin­to sa­lia­mio, 1 ka­muo­liu­ko mo­ca­re­los ("Buf­fa­lo Moz­za­rel­la"), su­pjaus­ty­tos plo­nais grie­ži­nė­liais, 5 kie­tai vir­tų ir su­ka­po­tų kiau­ši­nių, 100 g grie­ti­nės, drus­kos, juo­dų­jų pi­pi­rų.

1. Bul­ves vir­ki­te su lu­pe­no­mis (ver­dan­čia­me sū­dy­ta­me van­de­ny­je), bet neiš­vir­ki­te vi­siš­kai. Pa­li­ki­te nu­džiū­ti, at­vės­ti, ta­da nu­lup­ki­te, su­pjaus­ty­ki­te 5 mm grie­ži­nė­liais.

2. Tal­pią py­ra­go ke­pi­mo for­mą pa­tep­ki­te pa­šil­dy­tu svies­tu, dė­ki­te į for­mą teš­los lakš­tą taip, kad „iš­lip­tų“ per for­mos kraš­tus (kad vė­liau bū­tų ga­li­ma už­deng­ti įda­rą). Pa­tep­ki­te svies­tu. Ant vir­šaus dė­ki­te ki­tą lakš­tą ir vėl pa­tep­ki­te svies­tu. Su­dė­ki­te ir su­tep­ki­te vi­sus lakš­tus.

3. Bul­ves pa­gar­din­ki­te drus­ka ir pi­pi­rais. Pu­sę po­rci­jos su­dė­ki­te į for­mos dug­ną, iš­ly­gin­ki­te iki pat kraš­tų, pa­bars­ty­ki­te pet­ra­žo­lė­mis. Tuo­met dė­ki­te po pu­sę po­rci­jos sa­lia­mio ir (ant vir­šaus) mo­ca­re­los. Pa­bars­ty­ki­te sū­rį smul­kiai ka­po­tais kiau­ši­niais. Ant vir­šaus už­dė­ki­te grie­ti­nės. Paš­laks­ty­ki­te van­de­niu (1 šaukš­te­liu). Dė­ki­te dar vie­ną sa­lia­mio ir mo­ca­re­los sluoks­nį, vėl už­ber­ki­te pet­ra­žo­lių. Pas­ku­ti­nis sluoks­nis – bul­vių. Pa­gar­din­ki­te drus­ka, pi­pi­rais.

4. Už­den­ki­te įda­rą teš­la (ku­ri ne­til­po į for­mą), pa­tep­ki­te iš­tir­pin­tu svies­tu. Kep­ki­te 200 laips­nių karš­čio or­kai­tė­je.

Vai­va VAI­DI­LAI­TĖ ("Va­ka­rų eksp­re­sas")